Defliacija yra ekonominis reiškinys, kai bendras prekių ir paslaugų kainų lygis mažėja. Tai reiškia, kad pinigai didina savo perkamąją galią ir už tą pačią sumą galima nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų. Defliacija skiriasi nuo disinfliacijos, kai infliacijos tempas lėtėja, bet vis dar yra teigiamas.
Defliacijos priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai jos susijusios su pinigų ir kredito pasiūlos sumažėjimu ekonomikoje. Pinigų ir kredito pasiūlą daugiausiai veikia centriniai bankai, tokie kaip Europos centrinis bankas ar JAV federalinis rezervų bankas. Kai pinigų ir kredito pasiūla mažėja, o ekonominis aktyvumas nesumažėja, tai lemia visų prekių ir paslaugų kainų mažėjimą.
Defliacija gali būti ir kitų veiksnių pasekmė, pvz., paklausos sumažėjimo, gamybos išlaidų mažėjimo, produktyvumo didėjimo ar technologinių naujovių. Paklausos sumažėjimas gali būti sukeltas mažesnio pinigų kiekio ekonomikoje, mažesnio pasitikėjimo ateitimi ar didesnių palūkanų normų. Gamybos išlaidų mažėjimas gali būti sukeltas pigesnių gamybos išteklių, pvz., naftos ar žaliavų. Produktyvumo didėjimas ar technologinės naujovės gali leisti gamintojams mažinti savo išlaidas ir didinti savo pasiūlą, o tai taip pat gali daryti spaudimą kainoms.
Defliacija dažnai laikoma ekonomine problema, nes ji gali turėti neigiamą poveikį tiek gamintojams, tiek vartotojams.
Defliacija gali sukelti šiuos padarinius:
- Didėja reali skolos vertė. Kai kainos mažėja, skolininkai turi grąžinti savo skolas pinigais, kurie yra vertingesni nei tuomet, kai jie buvo paimti. Tai apsunkina skolos grąžinimą ir skatina taupyti, o ne leisti pinigus.
- Mažėja investicijos ir darbo vietos. Kai kainos mažėja, gamintojai turi mažinti savo pelną ir savo išlaidas. Tai reiškia, kad jie mažina savo gamybą ir savo darbuotojų skaičių. Tai veda prie didesnio nedarbo ir mažesnio ekonominio augimo.
- Atsiranda defliacinis sūkurys. Tai yra situacija, kai mažėjančios kainos sukelia grandininę reakciją, kuri dar labiau sumažina paklausą, gamybą, investicijas ir užimtumą. Tai gali sukelti ilgalaikę recesiją ar net depresiją.
Defliacijos pavyzdžiai istorijoje
Defliacija nėra naujas reiškinys ir yra buvusi patirta daugelyje šalių ir regionų. Kai kurie iš žymiausių defliacijos pavyzdžių yra:
- Didžioji depresija [1929-1939]. Tai buvo vienas iš didžiausių ir ilgiausių defliacijos laikotarpių, kai JAV ir daugelis kitų šalių patyrė didelį kainų ir gamybos kritimą. Defliaciją sukėlė pinigų pasiūlos sumažėjimas po bankų žlugimo, paklausos sumažėjimas po biržos kracho ir protekcionistinė prekybos politika.
- Japonijos defliacija [1990-2010]. Tai buvo ilgalaikis defliacijos laikotarpis, kuris prasidėjo po Japonijos burbulinės ekonomikos žlugimo. Defliaciją sukėlė mažas pinigų kiekis ekonomikoje, mažas pasitikėjimas ateitimi, didelis skolos lygis ir senstanti gyventojų struktūra.
- Euro zonos defliacija [2014-2015]. Tai buvo trumpalaikis defliacijos laikotarpis, kuris įvyko po euro zonos skolos krizės. Defliaciją sukėlė naftos kainų kritimas, silpnas ekonominis augimas, didelis nedarbas ir mažas infliacijos lūkesčių lygis.
Defliacija: prevencija ir kontrolė
Defliacija yra rimta grėsmė ekonomikai ir reikalauja aktyvaus centrinio banko ir vyriausybės kišimosi. Centrinis bankas gali naudoti šias priemones defliacijai sustabdyti ar sumažinti:
- Mažinti palūkanų normas. Tai padidina pinigų pasiūlą ekonomikoje ir skatina paskolų ir investicijų paklausą. Taip pat sumažina realią skolos vertę ir padidina infliacijos lūkesčius.
- Pradėti kvantinį palengvinimą. Tai yra procesas, kai centrinis bankas perka finansinius aktyvus iš rinkos, kad padidintų pinigų kiekį ekonomikoje ir sumažintų ilgalaikes palūkanų normas. Tai taip pat padidina infliacijos lūkesčius ir mažina riziką įstrigti likvidumo spąstuose.
- Nustatyti neigiamas palūkanų normas. Tai yra ekstremali priemonė, kai centrinis bankas nustato savo bazinę palūkanų normą žemiau nulio. Tai reiškia, kad komerciniai bankai turi mokėti už tai, kad laikytų savo pinigus centriniam banke, o ne gautų už tai palūkanas. Tai skatina komercinius bankus suteikti daugiau paskolų ir investuoti savo pinigus kitur. Taip pat skatina vartotojus ir verslus leisti savo pinigus dabar, o ne vėliau.
Vyriausybė gali naudoti šias priemones defliacijai sustabdyti ar sumažinti:
Padidinti viešąjį išlaidavimą. Tai padidina paklausą ekonomikoje ir skatina gamybą ir užimtumą. Taip pat padidina infliacijos lūkesčius ir mažina defliacijos riziką.
Sumažinti mokesčius ar padidinti socialines išmokas. Tai padidina vartotojų pajamas ir skatina jų išlaidas. Taip pat padidina infliacijos lūkesčius ir mažina skolos naštą.
Pradėti fiskalinę stimuliaciją. Tai yra vyriausybės politika, kuri siekia padidinti ekonominį aktyvumą per viešuosius darbus, infrastruktūros projektus, subsidijas ar mokesčių lengvatas. Tai padidina paklausą ir gamybą ekonomikoje ir skatina kainų kilimą.
Defliacija yra sudėtingas ir pavojingas ekonominis reiškinys, kuris gali turėti ilgalaikių ir neigiamų pasekmių tiek ekonomikai, tiek visuomenei. Todėl svarbu, kad centrinis bankas ir vyriausybė imtųsi veiksmingų priemonių defliacijai nustatyti, išvengti ar ją sumažinti. Taip pat svarbu, kad vartotojai ir verslai būtų informuoti apie defliacijos priežastis ir padarinius bei prisitaikytų prie besikeičiančios ekonominės situacijos.